Dvi mano sukurtos, senokai parašytos istorijos

  Šiandien, kaip ir kasdien pabundu pernelyg anksti. Ir vėl, kaip ir kasdien aš tyliai nutipenu girgždančiomis grindimis, kad galėčiau laiku, nepavėluojant pasidaryti sau arbatos. Nors nežinia kur aš skubu.. Ar gyventi, ar numirti man norisi greičiau, nežinau, bet arbatos trokštu kaip niekad! Pasidarau arbatos ir nenorėdama pakelti namuose tvyrančios tylos vos girdimai prieinu tamsos apgaubtą langą. Nieko nematau. Bet kas man darbo? Man matyt ir nereikia. Man geriau taip, tamsoje, su vieversių čiulbėjimu, kartkartėmis pravažiuojančių mašinų variklių burzgimų ir šešėliais, tiksliau, su savo pačios šešėliu. Jis atrodo toks ramus, net melancholiškas, bet kartu ir pasirengęs bėgti... Bėgti į laisvę, kur jis galėtų palikti mane. O aš irgi norėčiau, kad jis mane paliktų. Nežinau kodėl, bet aš pavargau nuo to jo pastovaus persekiojimo, nesuprantamų žodžių šnabždėjimo ir nešamo liūdesio. Nežinau kodėl, bet su juo bėgti aš nenoriu, vien dėl to, kad jis to prašo, kad jis to nori, kad jam to reikia. Nebėgsiu, nesivysiu, nelėksiu iš paskos norėdama jį pagaut, susigrąžint, iš naujo pažint. Nes aš nenoriu ir tiek. Nes man to nereikia.

 Vienas dievas žino kada aš šitai sukūriau. Kūriau greitai. Apimta įkvėpimo, laisvės troškimo, o gal dar ir dvasinės ekstazės. Ir tik dabar aš pastebėjau, kad net pavadinimo nebuvau sukūrus 

 

  VIDURNAKČIO ISTORIJA

 "Tu vėjo paklausk - tau vėjas atsakys, tik jis mano, drauge"

 "Выключить" mygtukas, lempa ir radijas skrendantis į sieną - Tai buvo vieninteliai dalykai, kurie tąnakt, prieš amžiams užmiegant, buvo paliesti jo šaltų, ilgų, raukšlėtų pirštų. Tąnakt jis išjungė visas šviesas, užtraukė visas užuolaidas, iš rozečių ištraukė visus vis dar veikusius sovietmečiu pagamintus prietaisus. Jis manė buvęs pasiruošęs, pasiryžęs - manė galįs paimti jau tieką kartų išbandytą, bet vis dar aštrų skustuvą prie savo baimingai pulsuojančio riešo ir lėtai jį spustelėti prie iš po odos mėlynuojančios venos, bet jis nesugebėjo, kaip visada, jo savižudiška asmenybė sustojo išsigandųsi skausmo, panašiai kaip praeitą kartą, ir tą kartą prieš tai, ir net tą patį - pirmą kartą, prieš kokius gerus penkiasdešimt metų. Bet jam visų tų senamadiškų kankinimų ir nereikėjo, likimas šiandien jam buvo paskyręs kitą užduotį. Susitikimą. Pasimatymą. Tik ne su kokia šviesiaplauke jaunikle. Ne su ekstravagantiška, menopauzės jau sulaukusia moterim ir net ne su jo bendraamžia, o su pačiais seniausiais žmonėmis, padarais, gyvūnais. Mirtim ir Dievu. Mirtis jį aplankė gulint lovoje ir niūnuojant kažkokią seną, kiek prisimenu, Viktor'o Coj'aus parašytą dainą "Pachka sigaret". O Dievo sutikti jam neteko, nes jo nuodėminga ir nuvargusi sielą visą savo apgailėtinai ilgą gyvenimą krito, ne kilo, bet krito žemiau ir vis žemiau. Kol galiausiai jis nukrito žemyn - į savo pragarą. Kur visi juokėsi, šypsojosi ir buvo laimingi. O gal tai buvo rojus?... Aš nežinau, tai buvo pernelyg senai, pernelyg arti ir pernelyg skaudžiai ir kartu pernelyg tuščiai, kad aš tai prisiminčiau. O gal aš net nenoriu to prisiminti?...

Šitai sukūriau ne taip jau ir senai, bet vis vieną, neprisimenu kaip tai įvyko  

Su ♥, Λ†χ∑ηÅ